Bibliotekos kasdienybėje – daugybė išmoktų pamokų ir įgytos išminties. Žemiau papasakotas istorijas, kuriomis dalinasi visos šalies bibliotekininkai, vienija įtraukties tema – bibliotekininko santykis su individualių poreikių turinčiu skaitytoju. Negalia, kitakalbystė, socialinė atskirtis – kad ir kokia bebūtų atėjusio žmogaus realybė, užsimezgęs ryšys tampa dovana tiek jam, tiek bibliotekai.
Turi panašią istoriją? Pasidalink! Siųsk tekstą ir nuotrauką el. paštu r.balcikoniene@labiblioteka.lt.
Čižiūnai
Dovilai
Joniškis
Kaišiadorys
Laukuva
Lentvaris
Pajūralis
Pravieniškės
Radviliškis
Rimkai
Semeliškės
Šiauliai
Šilalė
Teneniai
Vievis
Vilkija
Zarasai
Rita
Biržų rajono savivaldybės J. Bielinio viešoji biblioteka
Mano didžiausia patirtis – ne iš bibliotekos, o iš senelių globos namų, kur organizuoju garsinius skaitymus „Prisiminimų beieškant“. Renkasi demencija sergantys žmonės. Aš skaitau tekstus, paskui užduodu klausimus. Viename susitikime kalbėjome apie pirmąjį pasimatymą. Kiek buvo džiaugsmo, kai dalyviai išgirdo žinomos estrados dainininkės Nelės Paltinienės dainą „Tu ateik į pasimatymą“, kartu bandė prisiminti dainos žodžius!
Vienas senelis prisiminė savo pirmąjį pasimatymą: kaip susitiko su mylima mergaite, jai priskynė lauko gėlių, šoko per upelį pasitikti. Net atsiminė, kokia buvo mylimosios suknelė. O kaip spindėjo jo akys! Viena moteris, man jau išvažiavus, atsiminė vaikystėje žaistą žaidimą „Akla višta“. Darbuotojai džiaugėsi ir stebėjosi, kodėl ne anksčiau, kai aš jos klausiau. Į visus susitikimus nešuosi talismaną – meškiuką iš vaikystės. Jį seneliai labai pamilo – vos išvydę vadina geriausiu draugu. Davė ir vardą – Lepūnėlis. Vieni jį prisimena, kiti ne. Atsimenantieji būna be galo laimingi.
Dalia
Biržų rajono savivaldybės J. Bielinio viešoji biblioteka
Prieš kelerius metus projekto „Tavo – mano pasaulis“ metu į užsiėmimą atvyko grupė vaikų, tarp jų autizmo spektro sutrikimą turintis Pranukas. Nepažįstamos erdvės, aplinka berniuką trikdė, jaudino. Tai buvo pirmas susitikimas su juo… Nerimavome ir mes: ar mokame, galime, norime būti kartu?..
Po šio buvo daug kitų susitikimų. Berniukas mokėsi klausyti, reikšti emocijas… Kartu su juo mokėmės ir mes.
Šiandien Pranas bibliotekoje elgiasi ne kaip svečias. Jis puikiai jaučiasi, domisi siūloma veikla, klauso muzikos ir skaitymų, o veide spindi šypsena. Mes patys laukiame Prano: su niekuo nepalyginamo, į nieką nepanašaus, matančio taip, kaip niekas nemato, ir mylinčio…
Rita
Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Čižiūnų padalinys
Būta daug jaukių, netradicinių, kasdienių momentų ir istorijų.
Viena jų. Kassavaitiniai vasaros skaitymai. Skaitėme grožinę ir dalykinę literatūrą. Rinkome vaistažoles, o rudenį organizavome jų parodą, bibliotekos lankytojus vaišinome arbata.
Kita istorija. Kasdien ateina lankytojas spalvinti mandalų, su vaikais žaisti stalo žaidimų, dėlioti dėlionių, mokytis raidžių, skaičių, „dirbti“ kompiuteriu. Bibliotekoje organizavome jo spalvintų mandalų ir margučių parodėlės.
Gitaros istorija. Bibliotekos lankytoja žiemą ir pavasarį pas mus savarankiškai mokėsi groti gitara, naudodamasi „Youtube“ ir padedama jaunimo. Vasarą ji ilsisi, vėliau mokslus tęs.
Kas svarbu bibliotekininkui? Gebėti atpažinti ir pripažinti lankytojų poreikius – bendravimo, saugumo, pripažinimo, lyderystės, įtraukties, laisvalaikio užimtumo… Ir, žinoma, pagal galimybes tuos poreikius tenkinti.
Eligija
Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešosios bibliotekos Dovilų filialas
Mano bibliotekoje lankosi du skaitytojai, turintys klausos negalią. Abu labai mėgsta kalbėtis, bendrauti.
Viena jų, garbaus amžiaus moteris, pažinties pradžioje buvo labai santūri, kukli ir nedrąsi. Tylėdama išsirenka knygas ir išeina. Po truputį tarp mūsų užsimezgė ryšys. Pastebėjau, kad labai daug dalykų pavyksta išspręsti kalbantis. Moteris beveik viską supranta iš lūpų. Taip žingsnis po žingsnio pradėjome kalbėtis. Išmokau neskubėti, aiškiai lūpomis dėlioti žodžius. Iš pavardės supratau, kad moteris gruziniškos kilmės. Užklausiau apie gyvenimo istoriją. Papasakojo apie liūdną praeitį, vaikystę, pažintį su tėčiu, kaip grįžo į Lietuvą. Bet labiausiai sujaudino faktas, kad moteris su niekuo nebendrauja, nes žmonės jos vengia dėl klausos negalios. Į renginius nevaikšto, nes nieko negirdi ir nesupranta. „Liūdniausia, kad žmonės nusprendžia nepabandę“, – pagalvojau.
Moteris prisipažino, kad pasikalba tik bibliotekoje. Labai apsidžiaugiau galinti būti naudinga žmogui, kuriam trūksta paprasčiausio žmogiško pokalbio. Dabar šnekamės apie gėles, knygas ir kitomis temomis.
Eglė
Joniškio rajono savivaldybės J. Avyžiaus viešoji biblioteka
Skaitytojų aptarnavimo skyrius ilgus metus palaiko gražius ryšius su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Joniškio filialu. Į vieną susitikimą pakvietėme koncertuoti muzikantus. Renginiui įsibėgėjus šie vis paragindavo jiems pritarti. Niekas nesitikėjo, kad tyliai sėdėjusi mergina išdrįs ir, visų nuostabai, muzikantams pritars savo unikaliu balsu. Ji taip įsijautė, kad atlikėjai pasijuto nebereikalingi. Mergina niekaip nenorėjo užleisti scenos, o mums teko iššūkis suvaldyti naująją „žvaigždę“.
Akvilė
Kaišiadorių rajono savivaldybės viešoji biblioteka
Kartais istorijų ieškoti nereikia – pačios mus susiranda. Taip nutiko ir su Žydrūnės Jarunavičiūtės paroda „Spalvoto siūlo istorija“. Jauna mergina su kitais Kaišiadorių socialinių paslaugų centro lankytojais bei darbuotojais svečiavosi bibliotekoje ir pristatė kilpinio siuvinėjimo kūrinius. Bibliotekininkus pamokė, kaip spalvotam siūlui teisingai keliaujant gimsta ypatingi paveikslai. Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Mes stengėmės taisyklingai laikyti adatą, ištraukti siūlą, o Žydrūnė vis drąsino, motyvavo sakydama, kad niekas negimė mokėdamas. Prisilietėme ne tik prie naujos technikos, ją išbandėme, bet dar kartą įsitikinome, kad menas gali sugriauti visas ribas ir sienas.
Rasa
Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka
Mano darbas bibliotekoje – mokyti suaugusiuosius. Tarp mokymų – ir 3D spausdinimo užsiėmimai. Kartą sulaukiau prašymo parodyti žmonėms, turintiems negalią, ką galima nuveikti su 3D spausdinimo technologija. Taip prasidėjo bibliotekos draugystė su negalią turinčių asmenų centru. Į pirmąjį susitikimą turėjo ateiti žmonės, turintys kompleksinių negalių. Labai jaudinausi. Nežinojau jų gebėjimų, nenumaniau, ar gerai jausis bibliotekoje, ar supras, ką noriu parodyti, ar jiems bus įdomu. O be reikalo! Dar nebuvau sutikusi tokių nuoširdžių, atvirų, smalsių ir viskuo besidominčių žmonių. Kaip sakė jų grupės vadovė, mes norime pasidžiaugti, pamatyti, gerai praleisti laiką, mums nereikia išmanyti programų.
Taigi mes susitinkame du kartus per mėnesį. Susipažinome ne tik su 3D spausdinimo technologija, bet ir su virtualiosios realybės akiniais, išmaniąja lenta ir ką smagaus su ja galima nuveikti. Ekskursijos metu pažinome biblioteką ir jos istoriją. Labai džiugina tai, kad ši grupė dalijosi įspūdžiais apie veiklas bibliotekoje ir užkrėtė noru čia apsilankyti kitą to paties žmonių, turinčių negalią, centro grupę.
Džiaugiuosi, kad biblioteka yra lanksti, prisitaiko prie įvairių žmonių poreikių, kad žmonės, turintys negalią, ateina pas mus, tampa matomi mums, bibliotekininkams, ir kitiems lankytojams. Kaip gerai, kad jie išdrįso pas mus ateiti, o mes – juos priimti.
Giedrė
Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinys
Visuomet didžiavausi bibliotekininkės profesija. Nė nenumaniau, kokia universali ji gali būti. Sudėtingas laikmetis pakoregavo darbo pobūdį – atsirado poreikis pagelbėti karo pabėgėliams ukrainiečiams. Suprasdama jų tragišką padėtį, būtinybę integruotis į mūsų visuomenę, priėmiau iššūkį – mokyti lietuvių kalbos. Sunkoka buvo ir man, ir jiems. Turėjau vėl prisiminti universitete įgytas lietuvių kalbos gramatikos, rusų kalbos žinias. Užtat ši iniciatyva man suteikė šilumos, pasitikėjimo, kantrybės. Žavėjausi ukrainiečių noru mokytis, pasak jų, kad ir labai sunkios, bet įdomios lietuvių kalbos. Dar geriau suvokiau savo gimtosios kalbos archajišką vertę. O svarbiausia – turėjau galimybę padėti karo iš namų išvytiems žmonėms!
Rasa
Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka
Kovo mėnesį susipažinti su biblioteka keliskart atvyko nedidelės negalią turinčių asmenų centro „Korys“ grupės. Tai buvo pirmi kartai, kada vedžiau ekskursijas būtent individualių poreikių turintiems žmonėms. Supratau, kad neužtenka lėtai ir aiškiai supažindinti su bibliotekos istorija. Turiu jų klausti, ar mane supranta, gal nori pasidalinti įžvalgomis, kokių minčių ir jausmų kyla išgirdus kai kurias istorijos detales ir pan. Tokie žmonės ne visada turi drąsos patys įsiterpti ar ką nors pasakyti.
Skyrus šiek tiek dėmesio ypatingam klausytojui, jis nusišypso, šiek tiek atsipalaiduoja ir labiau įsitraukia į tolesnes veiklas, pavyzdžiui, pažintį su virtualiąja realybe (VR). Viskas vyksta lėčiau, tad reikia išmokti prisitaikyti ir nenusivilti, jei kas nors vyksta ne pagal planą.
Viena įsimintiniausių akimirkų – kai kiekvieną žmogų kviečiau susipažinti su VR. Sunkiai vaikštančiai vidutinio amžiaus moteriai įjungiau filmuką. Ji sėdėjo automobilyje, keleivio vietoje, ir aplink save matė gyvenimą – nuo vaikystės iki suaugusios moters. Mainėsi vaizdai, metų laikai, į automobilį sėdo vis kiti keleiviai. Apie 10 min. VR animacijos užteko, kad niūroka moters nuotaika taptų džiaugsminga ir pakili. Moterį atlydėjusios asistentės buvo laimingos, kad ši, apsipratusi bibliotekoje, ryžosi leistis į VR iškylą. , o aš netikėtai nustebau, kad toks mažas ir iš pirmo žvilgsnio neypatingas dalykas kai kam yra nuostabus.
Manau, kad nauji iššūkiai ir susitikimai su individualių poreikių lankytojais suteikia labai daug patirties, keičia požiūrį ir brandina mane kaip asmenybę. Taip pat džiugu, kad biblioteka yra vieta, kur kiekvienas gali atrasti šį tą nauja, būti išgirstas ir sulaukti pagalbos iš mūsų, bibliotekininkų.
Jolanta
Šilalės rajono savivaldybės viešoji bibliotekos Laukuvos filialas
Kas antrą dieną bibliotekoje apsilankydavo garbaus amžiaus senutė. Nieko nesakydavo, tik paėmusi knygą „Pažintis su Lietuva“ tyliai sklaidydavo, žiūrėdama lankytinas Lietuvos vietas. Labiausiai jai patiko viršelio nuotrauka ir čia pavaizduoti gandrai. Senutė juos glostydavo ir kartodavo: „Kokie nuostabūs paukščiai. Pažiūrėk, mergaite, pažiūrėk.“ Gandrai, bažnyčios ir vaizdai iš paukščio skrydžio ją labai žavėdavo. Sau tyliai niūniuodavo ir kartais man parodydavo susižavėjimo objektą.
Tik vėliau supratau: senutė gyveno savo pasaulyje, o trumpi atminties blyksniai atvesdavo į biblioteką, širdžiai mielas vietas. Mes visi taip prie jos pripratome, kad nepastebėjome, jog jau kelis mėnesius nebeateina. Išvyko ji kartu su gandrais šiltą rugpjūčio mėnesį. Melsdamasi linkiu jai šioje kelionėje aplankyti visas savo vaikystės vietas, kartu su gandrais pakilus iki dangaus.
Kristina
Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Lentvario filialas
Į Lentvario biblioteką atvyko ekskursija iš Trakų neįgaliųjų užimtumo centro. Iš visų išsiskyrė Aleksandra, su kuria susidraugavome nuo pirmos pažinties minutės. Sužinojome, kad neįgaliųjų centre ji labai gražiai tapo, todėl pasiūlėme bibliotekoje surengti savo kūrybos parodą. Nuo tada su Aleksandra susitinkame ne tik kai reikia bibliotekoje pasiimti knygą ar atsispausdinti dokumentą. Ji – aktyvi mūsų renginių lankytoja ir bendruomenės bičiulė.
Stasė
Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Pajūralio filialas
Mūsų edukacijoje apsilankė pradinukų klasė, kurioje mokėsi autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas, prisileidžiantis tik klasės auklėtoją. Gaminome įvairius savos kūrybos darbelius. Vaikas laikėsi atokiai, nieko nenorėjo daryti. Bet šiaip ne taip prisikalbinau, kartu sumeistravome gražų lėktuvėlį. Po šio nutikimo tapome draugais. Bėgdamas pro šalį sveikinasi, paklausia, kaip sekasi, nupiešęs piešinį atneša parodyti.
Marytė
Kaišiadorių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Pravieniškių filialas
Žiema, pats vidurdienis. Bibliotekos duris nedrąsiai praveria jaunuolis. Apranga nelabai tinkama žiemai, rankose palaikis maišelis. Supratau – jaunuolis iš ten, kur aukštos tvoros. Pasitikslina, ar tikrai internetas nemokamas. Paskatinu drąsiai prisijungti. Kiek pastebiu, bando jungtis į socialinius tinklus. Lyg ir pavyksta. Bet kažkas matyt ne taip: atsiveria paieškos langą. Randa, užsirašinėja. Pasiprašo, ar galėčiau jam leisti pasinaudoti telefonu. Suprantu, kad skambutis į Klaipėdą. Pokalbis malonus. Tačiau paaiškėja, jog pagalbos nesulauks, tad mandagiai atsiprašo už sutrukdymą.
Laikas slenka: 14,15, 16 val. Jaunuolis karštligiškai ieško pagalbos. Smalsumo vedama, pradedu klausinėti, kas ir kaip. Pasirodo, išleidžiant iš įstaigos namo, yra nuperkamas bilietas, o ne duodami grynieji tam bilietui įsigyti. Jaunuolis bilieto neėmė – draugas planavo atvažiuoti pasiimti. Bet ne viskas vyksta taip, kaip suplanuota. Sutariame, jog Kauno stotyje jį kažkas pasitiks ir nupirks bilietą iki Klaipėdos.
Jau ir 17 val., o jis vis dar Pravieniškėse. Daviau 5 Eur – tiek užtenka mikroautobuso bilietui („O ir bandelei liks…“, – garsiai pasvarstė). Išvažiavo į Kauną, nežinau, kaip jam sekėsi pasiekti Klaipėdą.
Vakare susimąsčiau, kaip aš būčiau pasielgusi, neturėdama nė cento kišenėje, o namai kitoje Lietuvos pusėje. O ir kaip jis sugalvojo užeiti į biblioteką?..
Audronė
Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka
Bibliotekų durys visada buvo atviros visiems: jauniems ir seniems, neįgaliems ir sveikiems. Bet lankytojai vaikai… Čia tik keli jų klausimai bibliotekininkėms: „Ar ir vėl ateis tie išprotėję vaikai?!“, „Ar aš neužsikrėsiu pabendravęs ar net pabuvęs vienoje patalpoje su jais?“ ir pan. Tenka aiškinti, kad žmonės, turintys negalią, jausmus ir emocijas išreiškia šiek tiek kitaip. O kai visi pabendrauja, pažaidžia, išgirstame: „Jie geresni už sveikuosius“.
Štai šeštokas po bendros popietės su individualių poreikių klasės vaikais atsisveikino paduodamas kiekvienam iš jų ranką ir nebebijodamas „užsikrėsti“.
O čia asmeninė patirtis: nežinojau, kad vaikas visai nekalba. Aiškinau žaidimo taisykles ir sunerimau dėl to, kaip ėmė reikšti emocijas: trankė sau rankytėmis į krūtinę. Mokytoja nuramino: tiesiog taip parodo, kad jam čia patinka.
Vaida
Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Rimkų filialas
Esame įsikūrę netoli sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Jonavos viltis“. Su šia įstaiga glaudžiai bendradarbiaujame, todėl žmonės su negalia yra nuolatiniai bibliotekos lankytojai, dažnai užsuka į edukacijas. Mes atitinkamai pasiruošiame. Turime kelis nuolatinius skaitytojus, ateinančius pasinaudoti kompiuteriu. Mokomės bendrauti. Atrodo, mums neblogai sekasi, nes jie mielai grįžta vėl ir vėl.
Dalė
Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos Semeliškių filialas
Lankiausi vaikų darželyje, mažųjų grupėje (2–3 m. amžiaus). Atsinešiau įvairių knygų iš bibliotekos, skaičiau trumpas istorijas, bendravau su vaikais. Visi vaikai noriai įsitraukė, išskyrus vieną berniuką. Jis su savo mėgstamais žaislais atsisėdo atokiau ir žaidė vienas, visai nereaguodamas į šalia vykstančią veiklą. Baigiantis susitikimui ėmiau rinkti knygas, tuo metu berniukas atkreipė dėmesį, įsidrąsino prieiti ir ėmė apžiūrinėti knygas. Iš knygų berniukas statė bokštą, vėliau vartė, rodė patikusius paveiksliukus, lietė taktilinius paviršius. Kai susiruošiau išeiti, berniukas verkdamas pasiprašė ant rankų, rodė akivaizdų norą pratęsti bendravimą. Knygos tapo priemone tarpusavio ryšiui užmegzti.
Ieva
Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Aido“ filialas
Bibliotekoje dažnai vedu sensorinius skaitymus vaikams. Kad lengviau suprastų tekstą, vaikai įtraukiami į knygelės veiksmą – su knygos veikėjais atlieka istorijoje minimus veiksmus. Į šiuos užsiėmimus dažnai atvyksta turintieji individualių poreikių, todėl patiriame iššūkių. Edukatorius (ir vaikus lydintys mokytojai) niekada nežino, kaip vaikai elgsis naujoje aplinkoje, bendraus (gal išvis nebendraus) su naujais žmonėmis. Todėl turime būti pasiruošę viskam.
Neseniai atradau nuostabią istoriją apie berniuką ir jo nematomą draugą, gyvenantį jūros kriauklėje (Oleg Čaklun „Berniukas ir jūra“). Veiksmas vyksta pajūryje, stengiamės vaikus mintimis nukelti prie jūros – klausomės žuvėdrų, jūros ošimo, parodome, kokie yra knygoje minimi jūros purslai. Drąsūs vaikai nebijo užsimerkti, juos aptaškome vandeniu, kad suprastų ir pajaustų, jog purslai yra maži vandens lašeliai.
Tačiau būna ir vaikų agresijos. Pasitaiko, kad nepatinka edukatorės rodomi daiktai, – juos numeta ant žemės, laužo, meta į kitą vaiką. Arba – individualių poreikių turintis vaikas bendroje grupėje. Surengiame teigiamų emocijų keliančią edukaciją, o jo atmintis veikia kitaip – fiksuoja tik šiandienos įvykius. Kiekvieną dieną vaikas prisimena tik šiandieną, tuo tarpu kai kiti edukacijose pabūna ir piratais, ir gyvūnais, ir miško gyventojais, klajoja po įvairius pasaulius.
Tačiau svarbiausia mūsų darbe yra tai, kad vaikai po edukacijų išeitų jausdami teigiamas emocijas, net jei vėliau ir neprisimins bibliotekos. O tokie susitikimai moko tikėti tuo, ką darai, džiaugtis mažais stebuklais, neišsigąsti iššūkio.
Dalė
Šilalės rajono savivaldybės viešoji biblioteka
Vedu edukacijas, sensorinius skaitymus ir pan. individualių ugdymosi poreikių turinčių vaikų grupėms. Po man nutikusios istorijos įgavau daugiau pasitikėjimo savimi. Sensoriniai skaitymai, po jų – kūrybinės dirbtuvėlės. Gaminome kalėdinius atvirukus. Procesas vyko sklandžiai, bet… buvo vienas mano neapgalvotas žingsnis. Paėmusi dažų balionėlį ant kiekvieno atviruko vis purškiau dažus, kurie skleidė aštroką kvapą. Nepasvėrusi rizikos, kad turintys autizmo spektro sutrikimą labai reaguoja į kvapus. Vieną vaiką ištiko priepuolis. Patikėkite, mano kojos iš išgąsčio nebesiekė žemės. Taip, susitvarkyti pavyko, tačiau man šis pirmas renginys „kitokiems“ vaikams įsiminė turbūt visam gyvenimui. Patirtis po truputį daro savo – dabar kiekvieną susitikimą apgalvoju iki mažiausių smulkmenų.
Liuda Aistė
Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Tenenių filialas
Berniukas, turintis disleksijos sutrikimą. Pasitarus su mokytoja ir tėvais su juo po pamokų buvo dirbama bibliotekoje. Tikslas – pamokyti kuo aiškiau skaityti. Tekstai paprasti, trumpi. Pradžia atrodė nelengva. Berniukas iškart susierzindavo pataisius jo tariamus žodelius, tačiau mažais žingsneliais ir kantriai dirbome.
Po trijų mūsų pamokėlių būdama darbe girdžiu, kažkas atbėga ir šaukia: „Man pojo, pojo visi!“ Nesupratau: kas vyksta? Vaiko akys didelės, o jau spindi!.. Iš paskos atbėga uždususi dukra: „Mama, jis skaitė tekstą, visa klasė ir mokytoja suprato, ką skaitė. Iš nuostabos visa klasė pradėjo jam ploti.“
Ko išmokau? Daugiau kantrybės, supratingumo, tolerancijos. Įsitikinau, kad biblioteka gali būti lašu, vedančiu į teigiamus pokyčius.
Rasa
Elektrėnų savivaldybės Vievio miesto Lazdynų Pelėdos viešoji biblioteka
Bibliotekoje vyko pirma paskaita apie priklausomybes nuo išmaniųjų technologijų. Į renginį pakvietėme Vievio vaikų dienos centrą ir sulaukėme iššūkio. Iš 19 vaikų 11 – pabėgėliai iš Ukrainos. Labai greitai teko nuspręsti, kaip vesti paskaitą, kaip spėti versti. Valandos paskaita turėjo sutilpti į dvi rusų ir lietuvių kalbomis, o dar tema specifinė, ypatingi terminai!
Su komanda iššūkį įveikėme. Sėkmės receptas – psichologės atsidavimas, bibliotekininko profesionalumas, socialinės darbuotojos Marinos rusų kalbos žinios, gestai ir žvilgsniai.
Jolanta
Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vilkijos padalinys
Gyvenimas dovanoja įvairių patirčių. Mano šeimoje gyvena suaugęs sūnus (37 m.), nuo vaikystės turintis psichikos negalią, todėl bibliotekoje dirbti su negalią turinčiais žmonėmis man nesudėtinga. Vilkijoje įsikūrusi neįgaliųjų sąjunga „Vilkijos viltis“. Jos nariai dažnai lankosi bibliotekoje, eksponuojame jų rankdarbių parodas. Tokiems lankytojams reikalingas išskirtinis dėmesys, jie jautriai reaguoja į kalbos toną. Bendrauju ramiai, švelniai. Pagal jų poreikius vedu kompiuterinio raštingumo mokymus. Temas reikia aiškinti ilgiau negu kitiems lankytojams. Pastebėjau, kad šie žmonės nuoširdžiai pyksta ir labai nuoširdžiai džiaugiasi, kada jiems gera. Geriausia, ko galima išmokti, tai nuoširdumo ir kantrybės.
Aušra
Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Tomo Zano biblioteka
Biblioteka daug metų draugauja ir bendradarbiauja su negalią turinčių žmonių bendrijomis ir organizacijomis. Vienas įvykis labai sujaudino ir palietė visų širdis. Bibliotekoje vyko kalėdinio koliažo pristatymas, skambėjo gyva muzika. Kaip dažnai būna renginiuose, pusė dalyvių buvo vežimėliu judantys žmonės.
Užgrojus Johano Štrauso valsui, mergina šokti pakvietė šalia buvusį vyruką, ir jiedu vežimėliuose ėmė suktis. Tai buvo nepakartojama, jautru ir labai miela. Šis trumpas įvykis parodė, kad viskas įmanoma, visi mes esame tiesiog žmonės, su savo pranašumais ir trūkumais.
Martyna
Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Lazdynų biblioteka
Mano pažintis su šia skaitytoja prasidėjo prieš kelerius metus. Mergina susirinko maksimaliai leidžiamų išsinešti knygų (10 vnt.), labai įvairių žanrų ir kalbų, literatūros vaikams ir suaugusiesiems. Atsisveikinome iki kito susitikimo.
Praėjus vos kelioms dienoms skaitytoja grįžo su jau perskaitytomis knygomis, pasikeitė jas į kitas ir vėl iškeliavo.
Trečiąkart per tą pačią savaitę susitikus pasidarė smalsu, kaip jai pavyksta taip greitai perskaityti tiek knygų. Tada mergina buvo su tėčiu. Jo ir paklausiau.
Atsakymas – dėl nežymios intelekto negalios jai skaityti gana sunku. Dažniausiai pasiimtas knygas ji tik truputį pavarto, pažiūrinėja paveikslėlius ir skaitymas tuo baigiasi. Tačiau jai labai patinka eiti į biblioteką, nes tą daryti gali ir moka savarankiškai, turi asmeninį bilietą, žino savo atsakomybes ir pareigą saugoti knygas. Čia jaučiasi lygiavertė, nes su ja nesielgiama išskirtinai.
Emilija
Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Šeškinės biblioteka
Jau daug metų biblioteka vienišiems ir negalią turintiems savo skaitytojams neša knygas į namus. Paprastai tokius žmones būna smagu aptarnauti, kadangi be socialinių darbuotojų jų niekas nelanko. Bet būna ir kitaip.
Daug metų bibliotekoje skaitė bibliotekininkė. Ji visada buvo įnoringa, bet visiškai savo charakterį parodė susirgusi. Insultas. Moteris tapo neįgali. Gana greitai mirė vyras. Dukra dirba užsienyje, o sūnus, neiškentęs motinos teroro, išsinuomojo butą. Socialiniai darbuotojai neįtinka, jų paslaugų atsisako. Kas gi lieka? Bibliotekininkė.
Pirmą kartą apsilankiusi pamatau tokį vaizdą: trijų kambarių bute karaliauja pulkas kačių. Vaizdas siaubingas. Bet katės pamaitintos. Maisto pripilta sočiai. Vandens irgi netrūksta. Ko nepasakysi apie ligonę. Pusmaišis bulvių numestas virtuvėje, duona ant stalo sužiedėjusi ir kačių apgraužta. Paaiškėjo: moteris tikėjosi, kad aš atliksiu socialinio darbuotojo darbą – iškuopsiu namus, padėsiu parduoti bent 4 katinus, pamaitinsiu ligonę. Aišku, nesutikau. Iš pradžių nupirkau maisto, padėjau ant kėdės. Pinigų nedavė. Privalėjau kolege pasirūpinti. Suradau sūnų (jis pas mus kažkada skaitė ir turėjau telefono numerį).Teko rimtai pasikalbėti.
Taip su moterimi bendravau apie trejus metus, kartą per mėnesį. Eidama pakeisti knygų pagamindavau porai dienų maisto, nors niekada nesu sulaukusi padėkos. Bet dariau tai niekieno neįpareigota, skaitytojos nerealių norų nepaisiau.
Baigdama galiu pasakyt tik tiek. Išmokau būti pakanti, nepasiduoti emocijoms ir nerodyti nepasitenkinimo esama situacija. Biblioteka ir toliau nepamiršta savo vienišų skaitytojų. Vieni išeina, atsiranda kiti.
Inesa
Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka
Jau beveik dešimtmetį mūsų bibliotekoje gyvuoja suaugusiųjų teatras „Juodai baltas“ (vadovė profesionali režisierė Gražina Karlaitė). Nemažai vaidmenų yra sukūręs talentingas aktorius, bibliotekos skaitytojas Justinas. Prieš kelerius metus teatras statė spektaklį pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Girti“, vaidino ir Justinas. Prieš pat premjerą Justinas pateko į eismo įvykį. Po 5 metų Justinas dar nevaikšto, tačiau mažais žingsneliais artinasi prie svajonės sugrįžti į sceną: užsuka į biblioteką, stebi repeticijas, teikia patarimų kolegoms, pasidžiaugia, pagiria, pakritikuoja.
Šiemet įvyko dar vieno spektaklio premjera – „Iliuzijos“ (pjesės autorius vėlgi I. Vyrypajevas). Režisierė G. Karlaitė spektaklį skyrė Justinui ir kvietė aukoti tolesnei jo reabilitacijai. Iki spektaklio ir premjeros metu ne tik zarasiškiai, bet įvairių Lietuvos miestų gyventojai paaukojo 4090 Eur. Visi tikime: Justino laukia šviesesnis ir gražesnis rytojus!